Oginskių laikais tarp ąžuolų supilta kalvelė. Ant kalvelės buvo įrengta viena iš parką puošusių dvariškių ir dvaro svečių poilsiui įrengtų pavėsinių – grybo formos. Pavėsinės vidury stovėjo akmeninis apvalus stalelis su suoliukais aplinkui.

Dar viena, dvigubo grybo formos, pavėsinė, kaip galima spėti iš piešinio, stovėjo netoliese, ąžuolų giraitėje, šalia vieno iš vakarinių tvenkinių.

Žemyn už kalvelės per Babrungą buvo nutiestas lieptas, kuriuo Marija Oginskienė pėsčiomis eidavusi į bažnyčią. Tai buvo pats artimiausias kelias iš dvaro iki bažnyčios.

Tiltas buvęs gražus, dvariškiai mėgę ant jo sustoję fotografuotis. XIX amžiaus pabaigoje tiltas dar stovėjo. Kada jis sugriuvo (ar buvo nugriautas), nežinoma. Kitoje Babrungo pusėje link upės besileidžiantis takas ir galėjo būti tas, „Oginskienės“ takas. Sekmadieniais kunigaikščiai atvykdavo į parapijos bažnyčią, kurioje turėjo savo nuolatinę vietą prie pat didžiojo altoriaus.

Kalbama, kad čia palaidoti kritę mylimiausi Oginskio žirgai ir šunys.