Apie projektą
Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos projektas „Plungės išmanusis parkas“.
Projektu siekiame Plungės parką paversti visiems atvira “išmaniąja” zona. Virtuali edukacinė-pažintinė programa, pritaikyta mobiliesiems įrenginiams, skirta atraktyviai pažinčiai su istorine ir gamtine prasme itin turtingu parku, jo augmenija, gyvūnija bei istorija. Kviečiame tapti išskirtinės vietos lankytojais ir išskirtinio kultūros lauko dalyviais – pasinerti į įkvepiančią aplinką, atsiduoti erdvės ir laiko diktuojamam algoritmui, patirti turiningą ir teisingą vaizdinę komunikaciją.
3 turai – Kultūros, Augalų ir Gyvūnų – kviečia atrasti ir pažinti.
Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos projektas „Plungės išmanusis parkas“
2012 m. Plungės viešoji biblioteka įsikėlė į kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro laikrodinę-oranžeriją ir pradėjo naują savo gyvavimo etapą – kaip išskirtinės vietos dalis ir kaip išskirtinio kultūros lauko dalyvė.
1806 m. Grafas Platonas Zubovas iš grafo Vikentijaus Potockio nusipirkęs Plungės dvarą, 1846 metais pietiniame parko pakraštyje pastatydino neogotikinio stiliaus pilaitę su bokšto laikrodžiu, kurią netrukus imta vadinti „dziegorine“ (laikrodine). Tai pats seniausias išlikęs dvaro statinys ir seniausias mūrinis pastatas Plungėje. Pilaitė yra miniatiūrinis
1873 m. Plungės dvarą įsigijo kunigaikštis Mykolas Oginskis. Netrukus prie laikrodinės jis įrengė didelę vasaros oranžeriją. Šiandien restauruota laikrodinė oranžerija su ypatingo mechanizmo 19 a. laikrodžiu bei atidengtais 19 a. oranžerijos sodinukų auginimo linijos mūro likučiais yra valstybės saugomas Kultūros paveldo objektas.
Viešoji biblioteka, prieš keletą metų pasirinkusi šią vietą, kartu prisiėmė ir atsakomybę ją saugoti ir puoselėti. Mūsų tikslas - padėti sugrąžinti į miestelėnų ir miesto svečių sąmonę bei kelionių maršrutus Mykolo Oginskio dvarą ir parką, paversti šią unikalią vietą ryškių ir teigiamų emocijų vieta.
Prie laikrodinės planuojamas atkurti kažkada čia žydėjęs vaismedžių ir vaistinių augalų sodas, Laisvės alėjoje įsikūrusios Vaikų bibliotekos (buvusios urėdijos) palėpėje saugome svarbią retų šikšnosparnių rūšį.
Siekdami būti draugiški aplinkai projektą „Plungės išmanusis parkas“ taip pat, pirmiausia, skiriame M. Oginskio dvaro parko gamtai.
Plungės vardas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVI amžiaus. 1570 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas (1544–1572) Plungės seniūniją užrašė LDK stalininkui Mykolui Aleknavičiui. Vėliau Plungės dvarą valdė Stanislovas Kazimieras Voina, Krišpinai – Kiršenšteinai, Valavičiai, Karpiai. 1775 m. dvaro savininku tampa Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis (1726–1794), vėliau - jo giminaitė Apolonija Masalskytė de Linjė ir jos vyras Vincentas Potockis. 1806 m. kovo mėn. Plungės dvarą nusipirko grafas Platonas Zubovas (1767–1822).
Nuo tada iki 1873 m. dvarą valdė grafai Zubovai. Prie jų pastatomi pirmieji pastatai, iškasami septyni tvenkiniai, įrengiami takai. Iki šių dienų išlikęs Nikolajaus Zubovo (1801–1871) statytas laikrodinės – oranžerijos pastatas. 1873 m. dvarą iš Zubovų nupirko Mykolas Mikalojus Severinas Markus Oginskis (1849–1902). Vedęs turtingos ir žinomos lenkų didikų giminės atstovę Mariją Skurzewską, Plungėje įkūrė grožiu ir kultūrine veikla išgarsėjusią rezidenciją. Ir iškart ėmėsi naujų statybų, rūmams suprojektuoti pasikvietęs vokiečių architektą Karlą Lorentzą. Naujoji rezidencija pastatyta ir pašventinta 1879 m. gegužės mėn. Apie statybos pabaigimą ir rūmų pašventinimą lietuvių, lenkų ir lotynų kalbomis surašytas aktas įdėtas į butelį ir užmūrytas pietinio fasado pamatuose po pagrindiniu įėjimu.
Be gausių ūkio, technikos naujovių diegimo, dvaro šeimininkai vykdė plačią švietėjišką, mecenatinę veiklą: dvare veikė prieglauda našlaičiams vaikams, slapta lietuviškų mokyklų daraktorių mokykla, Oginskiai finansavo lietuviškų knygų leidybą bei pirmąjį lietuvišką spektaklį. Nuo 1873 m. dvare veikė garsioji Oginskių muzikos mokykla, kurioje 1889–1892 m. mokėsi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911). Rūmuose buvo turtinga biblioteka, gausūs numizmatikos ir archeologijos radinių rinkiniai, paveikslų ir kitų meno vertybių kolekcijos. M. Oginskiui mirus, dvaru rūpinosi jo žmona Marija Oginskienė.
Rūmuose buvo turtinga biblioteka, gausūs numizmatikos ir archeologijos radinių rinkiniai, paveikslų ir kitų meno vertybių kolekcijos.
Šiandien apie 60 ha plotą užimantis mišraus stiliaus parkas dešiniajame Babrungo upės krante pradėtas formuoti XVIII a., kaip manoma, seno, natūralaus miško vietoje. XIX a. I p. parkas rekonstruotas P. Zubovo iniciatyva, o XIX a. pabaigoje parko pertvarkymu rūpinosi Mykolas Oginskis. Rekonstrukcijos metu buvo išplėtotas peizažinio (angliško) tipo parkas. Peizažinė dalis suformuota panaudojant natūralią Babrungo upės vagą ir dvi lomas – rytinę ir vakarinę. Rytinėje lomoje įrengti trys, vakarinėje - keturi tvenkiniai.
Centrinė alėja prasideda nuo pietrytiniame pakraštyje esančių pagrindinių (baltųjų) vartų ir, perkirtusi rytinių tvenkinių grandinę, baigiasi ties rūmais. Vaizdingiausias parko centrinės dalies takas veda iš pietvakarių pusės per pėsčiųjų tiltelį prie apžvalgos aikštelės šlaite įrengtų laiptų. Nuo rūmų terasos atsiveria puiki parko panorama su Babrungo upės vingiais. Parteryje tarp rūmų ir žirgyno iškastas apskritos formos dekoratyvinis baseinas su skulptūra viduryje ir aplink augančiomis vandens lelijomis. Fone – senų ąžuolų eilė.Centrinėje dalyje, aukštoje, lygioje terasoje prie rūmų, yra išlikę geometriniams (prancūziško stiliaus) parkams būdingų bruožų fragmentų. Čia suformuoti 5 boksetai - kvadratinės formos pievelės, apsodintos medžių eilėmis.
M. Oginskio laikais parke stovėjo įvairių formų pavėsinės, skulptūros, dekoratyvinės vazos. Šiandien parkas, nors ir niokojamas laiko, audrų, žmonių veiklos, tebežavi savo didingu grožiu. M. Oginskio čia laikais klestėję egzotiniai augalai sunykę, tačiau vietinių medžių: ąžuolų, uosių, liepų, klevų, kaštonų, maumedžių bei krūmų dermė savo natūralumu tebežavi parko lankytojus. Parko karalius - legendinis Perkūno ąžuolas, kuriam, manoma, apie 600 m. Savo svarba nedaug jam nusileidžia dvi liepos - gražuolė Mykolo Oginskio liepa ir Verkiančioji liepa, dėmesio tikrai vertas ir stotingasis senelis Laikrodinės ąžuolas.
Romantiškam pasivaikščiojimui parke kviečia paslaptingos liepų, skroblų alėjos.
Parko augaliją daugiausia sudaro vietinės augalų rūšys, sumaniai paįvairintos dekoratyviniais medžiais bei krūmais. Augmenijos įvairiaamžiškumas, reljefo kaita bei vandens telkinių pakrantės – tai yra išskirtiniai parko bruožai.
Parko gamta, nors ir gerokai apnykusi, išsaugojo savo didybę ir grožį. Vyrauja vietiniai medžiai ir krūmai (apie 20 rūšių): ąžuolai – liemeningi, labai išlakūs ir aukšti, uosiai, mažalapės ir didžialapės liepos, klevai, beržų grupės – net iki 1 m storumo...
Iš spygliuočių medžių parke daugiausia yra eglių. Rečiau, bet sutinkamos, pušys ir maumedžiai. Iš lapuočių labiausiai paplitę klevai ir liepos. Ypač daug senų gražių klevų yra Babrungo pakrantėse. Liepų eilėmis apsodinti bosketai, taip pat ir alėja, nuo pagrindinių vartų vedanti į rūmus. Pievelėse, į pietus nuo taisyklingai suplanuotos juostos, auga šimtamečiai ąžuolai. Vienas jų – Perkūno. Graži ąžuolų grupė auga tarp Žirgyno ir parterio tvenkinio-fontano. Parke daug senų uosių (apskritimais). Gražios jų grupės auga tarp stadiono ir vartų. Puikiai auga kaštonai, vinkšnos ir skroblai. Prie upės ir tvenkinių auga įvairiausių rūšių gluosniai, juodalksniai, ievos, drebulės.
Iš introducentų (jų yra apie 20 rūšių) paminėtini Lietuvoje retoki japoniniai, sibiriniai bei europiniai (ypač gražūs) maumedžiai, į vakarus nuo rūmų baltažiedžiai vikmedžiai, paprastieji kaštonai (ypač daug), žvilgantysis kaulenis, pensilvaniniai uosiai.
Pavasarį parką užlieja balta-geltona mėlyna pavasarinių žiedų jūra: rūteniai, šaukščiai, plukės, vištapienės... Vasara čia – neužmirštuolių metas, apipintas legendomis ir pasakojimais. Ir būtinai gaurometis ir blizgė – reti ir itin gražūs ir vaistingi ! pievų augalai.
Prie laikrodinės, kadaise čia buvusiai oranžerijai ir šalia klestėjusiems augalų sodams atminti atkuriamas vaistinių augalų sodas.
Ateikite: grožėkimės, dalinkimės, branginkime.
Gyvūnai – paslaptingi ir atsargūs, vengiantys žmonių, todėl sunkiai pastebimi padarai. Neįkainojama dovana yra juos pamatyti, jais gėrėtis, jų klausytis. Ir apdovanoti šia dovana bus tik patys kantriausi ir atidžiausi.
Gausiausia ir labiausiai pastebima Plungės parko gyvūnų grupė yra paukščiai. Pirmiausia – tai visame parke pasklidusios triukšmingos kovų kolonijos, Babrungo upėje ir parko tvenkiniuose susispietusios didžiosios antys bei itin reti ir saugomi, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti didieji dančiasnapiai.
Visi kiti paukščiai į pastebimas kolonijas nesusibūrę, tačiau taip pat parke matomi ir atpažįstami. Remiantis Žemaitijos nacionalinio parko gamtininkų bei gamtos bičiulių stebėjimais, parke nuolat gyvena ar tik migruodami trumpam sustoja 45 rūšys paukščių: didžioji antis, didysis dančiasnapis, gulbė nebylė, kovas, pilkoji varna, kuosa, didžioji zylė, mėlynoji zylė, juodoji zylė, svilikas, žaliukė, juodoji meleta, mažasis margasis genys, vidutinis margasis genys, didysis margasis genys, kikilis, dagilis, baltoji kielė, varnėnas, kėkštas, alksninukas, bukutis, liputis, garnys didysis baltasis, keršulis, purplelis, juodasis strazdas, smilginis strazdas, strazdas giesmininkas, karklažvirblis, šarka, volungė, liepsnelė, dūminė raudonuodegė, baltasis gandras, rudagalvis kiras, sidabrinis kiras, juodgalvė sniegena, geltonoji starta, devynbalsė, žiogelis, krakšlė, nendrinė vištelė, naminė pelėda, svirbelis. Labiausiai pastebima nuolat Lietuvoje gyvenanti paukščių grupė, kita – šiltuoju metų laiku, trečia – iš šiaurinių kraštų migruojančių. Patraukliausia paukščiams vieta – Babrungo upė ir jos pakraščiai bei šiaurinėje pusėje sulaukėjusi parko dalis. Laisvės alėjos liepų drevėse peri ir Babrungo upėje gyvena Lietuvos Raudonojoje knygoje įrašyta ypač saugoma paukščių rūšis – didieji dančiasnapiai. Žiemojančius paukščius geriausia stebėti įrengiant jiems lesyklas.
Plungės parko gyvūnai (žinduoliai) – dėl sukultūrintos aplinkos itin negausi gyvūnų bendrija. Stebimi tik pavieniai individai: voverės, šermuonėliai, kiaunės, bebrai, kurmiai, ūdros, šikšnosparniai. Nors ir nematoma, naktinį gyvenimo būdą pasirinkusi žinduolių grupė – šikšnosparniai, bet ji parke yra gausiausia ir labiausiai tyrinėta. Remiantis gamtininkų stebėjimų duomenimis, parke gyvena Natuzijaus šikšniukai, rudieji nakvišos, šiauriniai šikšniai, rudieji ausyliai, vandeniniai pelėausiai, mažieji nakvišos. Mažiausiai iki 50-ies Natuzijaus šikšniukų kolonija buvo įsikūrusi buvusios Plungės viešosios bibliotekos palėpėje (Laisvės al. 19). Po stogo remonto, kolonija, netekusi gyvenamosios vietos, persikraustė į parke įrengtus inkilus.
Šiaurinėje parko pusėje prie Raudonųjų vartų stovi fazanų prižiūrėtojo namas, netoliese išlikę ir „bažanterijos“, pastato, kur buvo laikomi fazanai, pamatai. Istorijos šaltiniuose minima, kad kunigaikščio M. Oginskio gyvenamuoju laiku čia buvo auginami povai, fazanai. Fazanų prižiūrėtojas kartu rūpinosi ir kitais rūmų parke augintais gyvūnus. Jų tais laikais čia buvo nemažai: po tvora aptvertą parką lakstė kiškiai, stirnos, tvenkiniuose plaukiojo gulbės. Parką juosusiame Babrunge ir tvenkiniuose veisėsi baliniai vėžliai.