Šioje vietoje stovėjo du pastatai, skirti orkestro mokyklai, kurią Oginskis įkūrė 1873 metais. Vienas, devynių kambarių, buvo vadinamas „muzikantine“, didžiausiame šio pastato kambarių galėjo vykti orkestro repeticijos. „Muzikantinė“ turėjo kaminą, skirtą mėsai rūkyti, dvi virtuves, du erdvius koridorius, kambarį salkose.

Šalia „muzikantinės“ buvęs trijų aukštų pastatas vadinosi „Šveicarija“. Antrame aukšte palei visą namo sieną ėjo balkonas su stikliniais langais. Toks pat balkonas juosė ir trečiąjį aukštą. Balkonai buvo papuošti išdrožinėtais vaisiais, lapais, gėlėmis. Namas priminė Alpių kalnuose statomus medinius namus.

1902 m. kunigaikščiui M. Oginskiui mirus, orkestre muzikantų sumažėjo. Jiems jau užteko vieno, „muzikantinės“, pastato. „Šveicarijoje“ buvo apgyvendintos 4 dvare dirbusių žmonių šeimos.

Vėliau „muzikantinėje“ įkurta pradžios mokykla. 1932 m. „muzikantinė“ nugriauta . 1990 m. toje vietoje pastatytas stogastulpis.

Orkestro mokyklai vadovavo P. Dovydavičius. Pamokos vykdavo nuo 8 iki 12 valandos ir nuo 14 iki 17 valandos. Ruošiantis koncertams, atsirasdavo ir papildomų užsiėmimų. Kas savaitę būdavo paskiriami 4 budėtojai, kurie prižiūrėdavo tvarką bendrabutyje, kas šeštadienį muzikantus vesdavo į pirtį. Budėtojų žinioje būdavo ir žibalo bakelis. Jie vakarui pripildavo į lempas žibalo, išvalydavo stiklus, nukarpydavo dagtis. Prie lovų nebuvo spintelių. Jas atstovavo muzikantų iš namų atsivežtos medinės dėžutės. Į jas muzikantai susidėdavo rašymo reikmenis, gaidas. Vadovas P. Dovydavičius dažnai tikrindavo, ar viskas tvarkingai užrašoma, laikoma. Kunigaikštis, grįžęs iš žiemos kelionių, kartais net su svečiu, patikrindavo, kaip gyvena muzikantai, žvilgtelėdavo į dėžutes.

Pamokoms budėtojai kviesdavo varpeliu, nes per pertraukas muzikantai pasklisdavo po parką. Pasibaigus pamokoms, muzikantai mokėsi savarankiškai. Žiemą jiems groti muzikinėje buvo ankšta, o pavasarį jie pasklisdavo po parką, prisiglausdavo pavėsinėse, ant suolelių. Kiekvienas atskirai galėjo gludinti sudėtingesnius melodijos vingius. Tad muzikos būdavo pilnas parkas. Į tokią aplinką 1888 metų vasarą pateko gabus jaunuolis iš Druskininkų – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Šalia „muzikantinės“ buvo didelis rūsys, kuriame laikydavo maisto atsargas. Prie jo glaudėsi „ledaunė“. Žiemą į „ledaunę“ būdavo privežama ledo luitų, juos užberdavo storu pjuvenų sluoksniu, o vasarą ledą naudodavo dvaro maisto produktams atšaldyti.

Pamokoms budėtojai kviesdavo varpeliu, nes per pertraukas muzikantai pasklisdavo po parką.