Laukinių augalų pieva
06.
Jei sustosite čia, tai tikri neapsiriksite - pievoje auga turtingi natūralūs žolynai, mažai specialistų tyrinėti ir mažai parko lankytojų atidžiau apžiūrėti.
Iš jų būtinai išskirkime ryškiausią ir didžiausią pievos augalų grupę, lygia tankia siena pievos pakraštyje vasarą „degančias“ SIAURALAPIO GAUROMEČIO (lot. - Chamarion angustifolium) žvakes. Niekur kitur parke tokia gausia grupe jų nepamatysi!
Šis augalas, dar vadinamas lietuviškąja žaliąja arbata, Lietuvoje, kad ir dažnas, tačiau tikrai ne visur sutinkamas, o ir pastebėtas – nelabai įvertinamas (gražus pamerkti į vazą, bet paskui nebeatsiginsi nužydėjusių stiebų pūkais!)
Iš jauno gauromečio lapų ruošiama arbata: Suomijoje vadinama Kopori arbata, Rusijoje - Ivano arbata.
Auga sąžalynais pamiškėse, miškų aikštelėse, ištisiniuose kirtimuose, laukymėse, šalikėlėse, pakelėse, grioviuose, nusausintuose durpynuose, degvietėse ir bergždynuose. Jis mėgsta saulėtą vietą, bet auga ir pavėsyje, bet nežydi.
Išskirkime ir AUSTĖJĄ (lot. - Jasione) – kuklią gėlelę gražiu pavadinimu. Auga sausuose pušynuose, pievose, dirvonuose. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais smulkiais, melsvais žiedeliais. Šiauriniuose Lietuvos rajonuose – itin reta, tad, jei Jūs iš ten, būtinai susiraskite ją čia.
Nusilenkime PAPRASTAJAI ŠUNAŽOLEI (lot. - Dactylis glomerata) Iš pirmo žvilgsnio šiurkščios, susitelkusios pasišiaušusiais kuokštais jų varpos įspūdžio nedaro. Tačiau – tik iš pirmo žvilgsnio... Žydi birželio, kartais ir liepos mėn.
Susiraskime TRAMAŽOLĘ (lot.- Glechoma); TRIKERTĘ ŽVAGINĘ (lot.0 Capsella bursa- pastoris); VIKĮ (lot. - Vicia), VĖDRYNĄ (lot. - Ranunculus)
Prie upės rasime kvapniąją VINGIORYKŠTĘ, pievos pakraštyje, krūmynuose - KETURLAPĘ VILKAUOGĘ (lot. Paris quadrifolia, angl. Herb Paris, vok. Vierblättrige Einbeere), dideliais, simetriškai išaugusiais lapai rodančią keturias pasaulio šalis ir išdidžiai iškėlusią vienintelę kuklią mėlyną uogą.